Pranešimai spaudai

Grįžti į pranešimų sąrąšą Viskas  Politika  Verslas  Teisėtvarka  Kultūra  Sportas  
ELTA už šio pranešimo turinį ir kalbą neatsako.
2017-06-14 11:00:30

Seimo nario Stasio Jakeliūno kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

2017 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

 

Seimo nario Stasio Jakeliūno kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

 

Gerbiamieji,

šiandien prisimename tragiškas dienas ir likimus šimtų tūkstančių mūsų tėvynainių, kurie neteko namų, artimųjų, sveikatos. Neretai - ir gyvybės. Neteko ir tėvynės, išskyrus tą jos dalelę, kurią išsaugojo savo širdyse, mintyse, dainose.

Be abejo, svarbu visa tai prisiminti, paminėti renginiais, įamžinti knygomis ir paminklais. Tačiau, mano manymu, ne mažiau svarbu, kad partizanų, politinių kalinių, tremtinių auka ir kančios būtų įprasmintos ir mūsų kasdienybėje. Tuo, kaip gyvename, ir tuo, kaip valdome savo valstybę. Nes grįžę į Lietuvą kaliniai ir tremtiniai, kuriems pasisekė išgyventi lagerius ir tremtį, dažnai nerado to, ką jie saugojo savo širdyse. Jų laukė atšiauri realybė - dažnai nebuvo kur ir iš ko gyventi.

Su tokia realybe teko susidurti ir mūsų šeimai, kai prieš penkis dešimtmečius su mama iš Kazachstano parvykome į Lietuvą. Ten po kalinimų ir lagerių atsidūrė abu mano tėvai.  Tėvą karinis tribunolas nuteisė už tai, kad, tarnaudamas sovietų armijoje, laiškuose ir kalbose reiškė nepasitenkinimą Stalino valdžia. Mama buvo nuteista dešimčiai metų lagerio ir dar papildomai penkeriems metams tremties už tai, kad buvo partizanų ryšininkė. Taip Karagandoje, toli nuo Lietuvos, gimiau aš.

Grįžę į Lietuvą, savų namų neturėjome, tad teko glaustis ten, kur mama rasdavo darbą ir kampą gyventi. Todėl teko pakeisti labai daug gyvenimo vietų ir ilgai, iki pat savosios šeimos sukūrimo, nežinojau, kas yra tikrasis namų jausmas. Tačiau visą laiką jaučiau vieno žmogaus rūpestį, jaučiu jį ir dabar.

Tas žmogus - mano mama, kuri šiandien yra šioje salėje. Ji ir dabar, būdama jau 93-ejų metų, pergyvena dėl to, ką aš pasakysiu ar parašysiu. Nes dėl savo įsitikinimų ir sprendimų ji, kaip ir daugelis to meto žmonių, smarkiai nukentėjo. Ir jai politika, kurioje dabar esu, ilgą laiką reiškė baimės ir grėsmių šaltinį, o ne atsakingą ir rūpestingą šalies valdymą. 

Todėl noriu padėkoti jai, taip pat ir visoms tremtyje gimusių ar į ją išvežtų vaikų mamoms, nes dažniausiai būtent jos, aukodamos save, užtikrino tai, kad mes išgyventume, kad būtume ką nors pavalgę, kad turėtume bent kažką panašaus į vaikystę. Jų dainos ir pasakojimai padėjo mums pažinti savo tikrąją tėvynę, jos kultūrą ir kalbą.

Prisimenu, kaip karštą rugpjūtį traukinyje, pakeliui iš Kazachstano į Lietuvą, mama mane mokė lietuviškų rašmenų. Tai padėjo jaustis tvirčiau lietuviškos mokyklos antrojoje klasėje, nes pirmąją buvau baigęs rusų kalba tolimojoje Karagandoje. Dėkui tau, mama, dėkui visoms tremtyje gimusių ir augusių vaikų mamoms.

Dabar kelios mintys apie dabartį. Nes, kaip ir minėjau, esu įsitikinęs, kad geriausias monumentas mūsų partizanams, tremtiniams ir politiniams kaliniams būtų laisva, stipri ir teisinga Lietuva. Nors padarėme tikrai daug, manau, kad turime dar nemažai ką nuveikti, kad ją sukurtume ir kad visi - ir tremtiniai, ir jų vaikai bei anūkai - galėtų didžiuotis sava valstybe. Ir norėtų joje gyventi. Vieni - ramiai užbaigti savo dienas. Kiti, jauni ir dar gimsiantys - mokytis, dirbti, džiaugtis gyvenimu, kurti šeimas ir nebijoti turėti kitokią nuomonę apie viską, įskaitant ir politiką.

Kurti tokią valstybę, deja, neretai vis dar trukdo intrigomis, demagogija ir nekompetencija grįstas valdymo stilius, sumišęs su kitomis, nebe komunistinėmis, bet suabsoliutintomis laisvosios rinkos dogmomis. Tokių dogmų pavyzdžiai - laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas.

Viena „laisvė" - nevaržomas bankinio kapitalo antplūdis - prisidėjo prie ekonominės krizės Lietuvoje 2009-2010 metais. Kita „laisvė" - laisvas darbo jėgos judėjimas - nesant kompensacinių mechanizmų mūsų šalyje gali sukelti dar vieną - demografinę krizę. Nes jau ne vienerius metus Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Nors tai - globalūs procesai, manau, kad turime pareigą atvirai ir objektyviai vertinti jų įtaką Lietuvai ir bandyti juos bent dalinai atsverti. Man tuo labiau apmaudu, kad vis dar nesutvarkome to, kas tikrai priklauso nuo mūsų pačių. Turiu omenyje, pavyzdžiui, nepakeliamą „Sodros" skolos naštą, kuri neleidžia apčiuopiamai padidinti senjorų, taip pat ir tremtinių, pensijų.

Tačiau nepaisant problemų ir trūkumų, esu tikras, kad einame į priekį ir sukursime Lietuvą, kuri ir bus amžinas ir neblėstantis paminklas laisvės kovų dalyviams, tarp kurių esate ir Jūs - tremtiniai bei buvę politiniai kaliniai. Jūsų, brangieji, kančios, ryžtas, drąsa yra tai, ką turime nuolat prisiminti ir gerbti. Tai įkvepia atsakingai ir sąžiningai dirbti savo valstybei ir visiems jos žmonėms.

 

Dėkui Jums!