Pranešimai spaudai

Grįžti į pranešimų sąrąšą Viskas  Politika  Verslas  Teisėtvarka  Kultūra  Sportas  
ELTA už šio pranešimo turinį ir kalbą neatsako.
2018-01-11 10:36:18

Vilma Samulionytė. Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas

Vilma Samulionytė
Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas

2018 m. sausio 16 d. 17.30 val. atidaroma Vilmos Samulionytės paroda "Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas” Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius).

Paroda „Liebe Oma, Guten Tag!, arba Tylos paktas" sudarytas iš vizualinės medžiagos, rastos ir užfiksuotos kuriant Vilmos Samulionytės ir jos sesers Jūratės Samulionytės dokumentinį filmą „Močiute, Guten Tag!".

Ekspoziciją sudaro trys dalys (trys laikotarpiai), pasakojančios apie tris skirtingus autorės močiutės, Lietuvos vokietės Ellos (Elės) Fink (Finkytės) Šnipaitienės gyvenimo etapus skirtingose santvarkose. Pirmosios dalies laikotarpis (prieškario Lietuvos) neprisimenamas ir nepatirtas, žinomas tik iš pasakojimų ir rastų fotografijų; antrosios dalies realijos (gyvenimas pabėgėlių stovyklose per Antrąjį pasaulinį karą) tiesiogiai autorei taip pat nepažįstamas, atliekant tyrimą ši leidinio dalis sukonstruota iš pačios atradimų ir istorinių faktų; trečioji dalis (gyvenimas sovietinėje Lietuvoje) grįsta egzistuojančia patirtimi. Bandant šias dalis kaip nors atskirti, nepavyksta išvengti jų susipynimo ir tam tikros informacijos pasikartojimo. Tai daugiau ekspedicija į savo šeimos vokiškosios dalies patirtį pokario Lietuvoje ir dabartinio Kaliningrado srities pasienyje. Amžininkų, kurie papasakotų, „kaip viskas buvo iš tikrųjų", nedaug. Todėl atsiranda daug spėlionių, nuojautų, vizualinių sąsajų per fotografijas; ieškoma geidžiamų rezultatų, taip supriešinant faktą ir įsivaizduojamybę, kvestionuojant atmintį ir jos ilgaamžiškumą, įsisamoninant interpretacijos galimybę.

Laiškas per visą parodos ir filmo kūrimo laiką egzistuoja kaip tikras ar simbolinis ryšys tarp išskirtos šeimos narių, skirtingų santvarkų, Rytų ir Vakarų, gyvųjų ir mirusiųjų. Laišku sūnėnas Erwinas ieško savo tetos Ellos Fink, matytos paskutinį kartą traukiantis į vakarus traukinių stotyje, kažkur dabartinės Lenkijos teritorijoje. Sesuo Ema praneša Lietuvoje gyvenančiai seseriai, kad po sunkios ligos mirė jų mama, kur ir kaip ją palaidojo, bei sveikina sesers vyrą kaip naują šeimos narį. Tik iš pasakojimų žinome Kazimiero istoriją ir jo siųstą laišką, kuris neišliko, bet dėl to ne mažiau kursto vaizduotę apie jaunystės aistras, lūkesčius, viltis. Taip pat daug vėliau skaitome Elės Šnipaitienės gyvenimo aprašymą, kur ji, kreipdamasi dėl pensijos, turi surašyti, kur dirbo per visą savo gyvenimą. Ant voko jau dukters Violetos ranka užrašyta antrašte „Paskutinis mamos laiškas" yra kaip ir atsisveikinama su Ella-Ele Fink-Finkyte-Šnipaitiene.

Epizodiškas fotografijų dėliojimas užpildo kai kurias nežinios ertmes bei sudaro tam tikras įvykių sekas. Atsiranda nedidelis to laiko buities patyrimas. Jungtyje su laiškų tekstais yra vos juntamas to laiko jausmas, žmonių, kuriuos pažinojai tik senus, buvimas jaunais.

PRIEŠISTORĖ
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Rusijai ir Vokietijai dalijantis  pasaulį, greta daugelio teritorinių susitarimų taip pat vyko derybos ir dėl apsikeitimo etniniais gyventojais. Taip 1941 m. pavasarį, vykdant pasirašytos sutarties sąlygas, Lietuvos vokiečiai Reicho užsienio politikos operacijos „Heim ins Reich" (liet. „Namo į imperiją") metu buvo priversti keliauti į savo „tėvynę".  Parodos, o taip pat ir filmo priešistorė - įvykiai, atsitikę kaip tik tuo metu netoli Kudirkos Naumiesčio, Bajoraičių kaime, autorės močiutei Ellai Fink su šeima traukiantis iš Lietuvos. Iki 1944 m. Finkių šeima gyvena vokiečių okupuotoje teritorijoje (dabartinė Lenkija). Tvyrant visuotiniam chaosui ir nerimui karo pabaigoje Ella Fink su savo pussesere Mėta nusprendžia grįžti šiek tiek ryčiau, arčiau gimtinės, niekam nesakydamos to sprendimo priežasties. Lietuvoje jos buvo registruotos tik 1946 m. kaip iš nacistinės Vokietijos išgelbėtos Lietuvos pilietės (sulietuvintais vardais ir pavardėmis - Mėta Finkytė ir Elė Finkytė). Vėliau nė viena neprisipažino, kodėl jos sumanė grįžti. Mėta visada sakydavo, kad Elė norėjo susirasti savo Kazimierą, o močiutė sakydavo, jog Mėta kažkur „turėjo berną" ir norėjo jį susitikti.

Po 35 metų, 1979 m., prasidėjus vadinamajam režimo atšilimui, per karą išskirtos šeimos nariams vėl leista susitikti. Į Vilnių iš Vakarų Vokietijos atvyksta Elės jaunesnioji sesuo Selma su dukra Erika. Ji perduoda savo seseriai Elei 1951 m. jai rašytą mylimojo Kazimiero laišką iš Kanados.

Vilmą Samulionytę labiausiai domina močiutės emocinė patirtis. Kodėl ji nusprendė likti Lietuvoje? Koks buvo gyvenimas pabėgėlių stovykloje Schlawe'je? Kas buvo tas Kazimieras ir ar tikrai būtent jis buvo dingstis grįžti? Kaip ji grįžo į Lietuvą? Ar pagalvojo apie tai, jog kai kurie jos priimti sprendimai bus lemtingi? Ar numanė, kad kai ko nebegalės grąžinti atgal arba pakartoti?

Žinoma, atsakymų į šiuos klausimus po tiek laiko neįmanoma surasti. Kaip autorė pati sako, jog svarbiausia buvo ne rasti atsakymus (kaip bebūtų gaila), o užduoti ir suformuluoti klausimus. Tai tapo labiau patirties įsisąmoninimu ir suvokimu nei bandymu išsamiai atpasakoti.

Vilma Samulionytė (g. 1978) baigė mokslus Kauno technologijos universitete ir FAMU (Kino ir TV fakultetas Prahos menų akademijoje). Dalyvavo ir surengė parodas Lietuvoje, Čekijoje, Slovėnijoje, JAV, Danijoje, Turkijoje ir kt.  Du metus dirbo fotografe Rijade, Saudo Arabijoje. Dabar gyvena ir kuria Vilniuje.

Paroda „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas” veiks 2017 01 16 - 02 17
Filmą „Močiute, Guten Tag!” kino teatruose galima išvysti nuo sausio 12 d.
Leidinys „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas” bus pristatytas vasario mėnesį.

Galerijos darbo laikas: II-V 12.00-18.00 val. VI 12.00-16.00 val.