Pranešimai spaudai

Grįžti į pranešimų sąrąšą Viskas  Politika  Verslas  Teisėtvarka  Kultūra  Sportas  
ELTA už šio pranešimo turinį ir kalbą neatsako.
2018-05-15 12:18:54

Savivaldybių nenoras atsisakyti verslų - priklausomybė ar pokyčių baimė?

Gintarė Deržanauskienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

 

Savivaldybių nenoras atsisakyti verslų - priklausomybė ar pokyčių baimė?

 

Juokiasi puodas, kad katilas juodas, sako lietuvių liaudies patarlė. Valdžia vieną po kito kepa draudimus ir reguliavimus gyventojams, tačiau nemato, kas darosi jos pačios kieme. Patarlė lyg ir tiktų valdžios veiksmams apibūdinti, tik kad juokas neima. Savivaldybės galuojasi abstinencijos agonijoje, valdžia svarsto, ar padėti joms „pasveikti", ar apskritai paleisti vadžias.

 

Savivaldybių priklausomybė pasireiškia nežabojamu noru užsiimti verslu. Ir tas noras toks didelis, kad nesilaikoma įstatymo normų. Vietos savivaldos įstatyme aiškiai sakoma, kad savivaldybių valdomos įmonės gali užsiimti ūkine veikla tik tada, kai ji yra būtina visiems gyventojams ir kai šios veiklos nevykdo kiti ūkio subjektai.

 

Kiek galėtume sugalvoti veiklų, kurios atitiktų šias sąlygas? Na, gerai, Lietuvoje visiems reikia šilumos, taigi - šildymo tiekimas - „check". Geriamas vanduo miestuose būtinas, tualetas namuose šiais laikais taip pat turėtų būti norma. Tad geriamo vandens tiekimą ir nuotėkų tvarkymą taip pat galima traukti sąrašą. Kas dar? Maisto taip pat reikia visiems, bet tuo aprūpina gausus privačių tiekėjų būrys. Todėl pagal įstatymą, maisto produktais prekiauti savivaldybės neturėtų. Bet prekiauja - teikia maitinimo paslaugas.

 

Atrodytų, nėra sudėtinga nustatyti, ar valdžia turi teisę verstis tam tikra veikla. Tačiau šiandien turime situaciją, kai skaičiuojama virš 50 veiklų, kuriomis užsiima savivaldybių valdomos įmonės (SVĮ): nuo pirties, knygyno, kirpyklos, degalinės ir neoninių reklamų gamybos iki remonto darbų, laidojimo paslaugų, kapinių priežiūros, automobilių ir kitokios technikos nuomos. Akivaizdu, kad šios veiklos yra privataus verslo objektas. Ir, panašu, kad savivaldybės, imasi tokių verslų rinkoje be teisinio ar ekonominio pagrindo.

 

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta 60-ies savivaldybių analizė  parodė, kad daugiausia veiklų vykdo ne mažųjų, o būtent didžiųjų savivaldybių valdiškos įmonės. Vadinasi, valdiškos įmonės aktyviausiai veikia ne ten, kur privačių paslaugų teikėjų nėra, o atvirkščiai - kur verslo nors vežimu vežk. Jei galvojate, kad valdiški knygynai veikia mažuose miesteliuose, kur net internetu knygų nenusipirksi, klystate. Valdiškos knygų parduotuvės Lietuvoje veikia didmiesčiuose!

 

Dažnai net nesusimąstome, kas yra knygyno, kuriame mėgstame rinktis knygas, ar degalinės, kurioje patogu piltis kurą, savininkas: viešojo ar privataus sektoriaus asmuo. O reikėtų! Kodėl? Pateiksiu  tris svarbiausius argumentus.

 

Pirmiausia, pinigai, kuriais steigiamos ir vėliau, esant reikalui, subsidijuojamos savivaldybės valdomos įmonės, yra gyventojų pinigai, į savivaldybių biudžetus patekę jiems mokant mokesčius. Tarkime, aš prie kasos pritrūkstu pinigų. Ar kažkas kitas privalo padėti man susimokėti? Pagal savivaldybių logiką išeitų, kad - taip. Tas pats ir su knygomis. Jei aš knygas skolinuosi iš draugo, bibliotekos arba jas perku internetu, o gal apskritai nemėgstu skaityti, ar teisinga, kad savo pinigais (mokesčių pavidalu) privalau prisidėti prie valdiško knygyno steigimo ar jo subsidijavimo? Lygiai taip pat yra su visomis kitomis tokių įmonių vykdomomis veiklomis, kurios tenkina tik dalies visuomenės nebūtinuosius interesus.

 

Antra, savivaldybių išsakomos baimės dažnai susijusios su verslo demonizavimu. Griebiamasi tokių argumentų, kad patikėjus teikti paslaugas verslui, kainos kils arba verslas atsisakys teikti paslaugas ir gyventojai liks be paslaugų.

 

Baimes dėl per aukštų kainų turėtų išsklaidyti Konkurencijos tarybos atliktas Komunalinių paslaugų tvarkymo paslaugų rinkos tyrimas, kuris parodė, kad SVĮ teikiamų paslaugų kainos kartais net  iki 100 procentų viršijo privataus sektoriaus teikiamų atitinkamų paslaugų kainas. Tikėtina, kad kituose sektoriuose situacija būtų panaši.

 

Be to, baimė prarasti kontrolę kyla ne tik savivaldybėms, su tokiomis pačiomis baimėmis susiduria ir privatus verslas. Bet tam juk ir yra sutartys, kurios ir skirtos rizikų valdymui bei susitarimui dėl visų „kas bus, jeigu..." Būtų daug naudingiau, jei savivaldybės atsisakytų neracionalaus verslavimo ir ugdytųsi kompetencijas, kurios reikalingos perkant paslaugas iš šalies.

 

Ir trečia - palyginus su privačiu verslu, valdiškos įmonės turi menkesnę motyvaciją efektyviam veiklos vykdymui. Kuo rizikuoja SVĮ, veikdama neefektyviai? Nebent tik jau minėtais mokesčių mokėtojų pinigais. Tuo tarpu verslui efektyvumą reikia užsitikrinti nuolat kūrybingai ieškant, kur sutaupyti ar kaip parduoti daugiau. Ar sąžininga kaltinti verslą tokiu būdu siekiant pelno? Nelabai. Juolab, kad gautą pelną verslas dažnai panaudojamas veiklos vystymui, geresnių ir pigesnių prekių arba paslaugų teikimui, naujų darbo vietų kūrimui.

 

Grįžkime prie patarlės apie juodą katilą. Panašu, kad  valdžiai, prieš reguliuojant žmonių gyvenimus, pirmiausia, derėtų išsikuopti savo pakampius. Reikia pasitikėti rinka, nes konkurencija viską sureguliuoja ir sukontroliuoja geriau, nei tai galėtų padaryti „geriausia savivaldybė pasaulyje".

 




 
Bendrinti