Pranešimai spaudai

Grįžti į pranešimų sąrąšą Viskas  Politika  Verslas  Teisėtvarka  Kultūra  Sportas  
ELTA už šio pranešimo turinį ir kalbą neatsako.
2018-05-16 16:32:05

Kaip įveikti stresą, įvykus nelaimei, ir išsikviesti pagalbą

 

PRIEŠGAISRINĖS APSAUGOS IR GELBĖJIMO DEPARTAMENTAS

 

PRIE VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOS

 

 

www.vpgt.lt

 

PRANEŠIMAS SPAUDAI

 

 

Kiekvieną parą skubios pagalbos telefonu 112  vidutiniškai  skambina daugiau kaip  7 tūkst.     gyventojų. Streso metu neretai sutrinkama.  Tarp besikreipiančiųjų yra ir turinčiųjų kalbos sutrikimų, sunkiai kalbančių po insulto ar kitų ligų. O nelaimių metu daugelio žmonių gyvybes išgelbėti padeda skubiai ir tiksliai pateikta informacija. Ką būtina žinoti, kai reikia specialiųjų tarnybų pagalbos, kad galėtume padėti sau ir kitiems?

 

Nerišli kalba, padriki sakiniai, neaiškiai ištarti vietovių pavadinimai – tokia Bendrojo pagalbos centro operatorių, priimančių skubios pagalbos skambučius, kasdienybė.   „Kiekviena nelaimė žmogui kelia didelį stresą ir išgąstį.  Iš tiesų nelengva būna suprasti, ką sako mikčiojantys žmonės.  Tokiu atveju mūsų pareigūnai neretai paprašo, kad į klausimus žmogus atsakytų trumpai –  taip arba ne,“  -  sako  Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus viršininkė Jelena Montvilienė. Pasak jos, kartais šalia sunkiai gebančio kalbėti, būna ir aiškiai  kalbantis žmogus. Kad nebūtų gaištamas laikas, tokiais atvejais jis ir turėtų teikti  būtiną informaciją.  

  

„Operatoriams tenka bendrauti su  įvairiais žmonėmis. Būta atvejo, kai operatorė pamanė, kad kalba tarsi su  robotu. Netgi atrodė, kad kažkas bando šmaikštauti,  gal net naudodamas balsą keičiančią programėlę. Paaiškėjo, kad pagalbos reikėjo žmogui, turinčiam balso protezą, - pasakoja J. Montvilienė. 

 

Nėra lengva susikalbėti ir su mažais vaikais, kalbančiais sava kalba, neištariančiais kai kurių raidžių. Pasak pareigūnės, galima tik padėkoti tėvams, kurie pasirūpina, kad vaikas žinotų ne tik  savo vardą ir pavardę, bet ir gebėtų pasakyti tikslų gyvenamosios vietos adresą.   Štai neseniai paskambinusio penkiamečio berniuko dėka, medikai suteikė jo mamai būtiną pagalbą. Tai padaryti pavyko, nes vaikas pasakė tikslų adresą –  kaimo pavadinimą. Beje, pagalbos telefonu jis skambino jau ne pirmą kartą.

 

Kaip teigia pareigūnė, gyventojai neretai įsivaizduoja, kad jeigu jie skambina skubios pagalbos telefonu 112, tai operatoriai mato tikslią vietą, kur jie yra. „Kaipgi jūs manęs nematote? Taigi aš jums mojuoju...“ – stebisi jie. Pasak J. Montvilienės, iš tiesų tiksli skambinančiojo vieta yra nustatoma ne visada, dažnai 112 operatoriai mato  tik apytikrę skambinančiojo vietą. Juolab kad visada galima paklaida,  kuri gali siekti net kelis kilometrus. Todėl esant pagalbos poreikiui, pravartu žinoti  ir apie  kitas vietos nustatymo galimybes.  Pavyzdžiui, operatoriui galima nurodyti     ir tikslias koordinates, kurias, beje, galima rasti išmaniuosiuose mobiliuosiuose telefonuose. Taip pat vietą padėtų nustatyti  šalia esantys objektai –  mokykla, upė ar autobusų stotelė.

 

„Na, kiek jie gali klausinėti?“ - piktinasi tūlas pilietis, kai 112 operatoriai  skambinančiajam pateikia  ne vieną klausimą. „Niekas neklausinėja iš tuščio smalsumo. 112 operatorius skambinančiajam užduoda pagalbos tarnybų pateiktus klausimus. Į juos būtina atsakyti, nes  tiksliai surinkta informacija padeda  nustatyti, kiek ir kokios  pagalbos reikia, - pažymi J. Montvilienė. - Visada labai aiškiai turi būti pasakomas adresas. Nes informaciją perduodant telefonu, pavyzdžiui, Kauno gatvė labai greitai gali virsti Kalno gatve.  Beje,  Lietuvoje gausu kaimų, turinčių tokį pat ar panašų pavadinimą. Kilus gaisrui,  yra tekę siųsti gaisrines  į du  kaimus panašiu pavadinimu...“

 

Bendrojo pagalbos centro psichologė Ugnė Kabelkaitė sako, kad 112 operatoriams priimant pagalbos skambučius, būtina turėti daug kantrybės: „Jie gerai žino, kad kalbos sutrikimų turinčių žmonių  negalima skubinti,  bandyti  užbaigti jų pradėtų sakinių.“  Pavyzdžiui, streso  metu  mikčiojantysis, kalbėdamas telefonu,  labai stengiasi kontroliuoti savo kalbą. Todėl net tada, kai pakėlus ragelį  nieko negirdima, gali būti, kad mikčiojantis žmogus  iš visų jėgų stengiasi pradėti kalbėti. Neretai, kuo jie labiau stengiasi  mažiau mikčioti, tuo labiau jų kalba stringa.  Todėl  labai svarbu tokį žmogų nuraminti.

 

Kaip teigia psichologė, streso įveikos žmonės turėtų mokytis tada, kai jie yra ramūs, kai niekam negresia pavojus. Nes  neturint praktinių įgūdžių, nors ir gerai žinant, kad ugnies  negalima gesinti rankomis, daugelis jas apdega.

 

„Niekam nekelia nuostabos, kai yra rengiamos gaivinimo pratybos.  Juk jei žmogus netenka sąmonės, ar sustoja širdis, ne kiekvienas, net ir  teoriškai žinodamas, gebės atsiminti, kaip gaivinti.  Todėl visada  labai svarbu turėti praktinių įgūdžių ir kviečiant pagalbą,“  – sako psichologė. 

 

Kaip streso metu gali sau padėti mikčiojantys ar kitų kalbos sutrikimų turintys žmonės? „Įvykus nelaimei, net ir neturint kalbos sutrikimų, būna labai sunku kalbėti. Tai žinau iš savo patirties. Apima jaudulys,  atrodo, kodėl manęs tiek klausinėja, kodėl  gaištamas brangaus laikas,- dalijasi patirtimi logopedinio kabineto „Papūga“ logopedė Jurga Pauliukonienė. -  Deja, susijaudinę mes dažnai nesuvokiame, kad tikslinga pagalba galima tik tada, kai disponuojama  kuo išsamesne informacija.“

 

Pasak logopedės, kad nusiramintume, prieš pradėdami kalbėti, turime giliai įkvėpti, o pirmąjį skiemenį ištarti šiek tiek tyliau. Tai itin  pravartu žinoti mikčiojantiems. Beje, mikčiojantis žmogus dažnai kompleksuoja,  jis  būna nelinkęs klausti ar patikslinti informacijos. Be to, kuo labiau jis nervinasi, tuo jo mikčiojimas būna ryškesnis.

 

 „Kad sutelktume dėmesį, galima stipriai įtempti didžiuosius kojų pirštus ar vieną ranką. Jei būna sunku kalbėti, reikėtų padaryti pauzę, įkvėpti ir pabandyti kalbėti iš naujo, - pataria logopedė. – Pateikiant informaciją, jokiu būdu  nereikėtų kelti tono, imti pykti, kad jūsų nesupranta. Tokiu atveju būtinas taktas ir abipusė pagarba.“

 

 

 

 

Daugiau informacijos:

Vida Šmigelskienė

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM

Komunikacijos skyrius

Tel. (8 5) 271 6831, el. paštas vida.smigelskiene@vpgt.lt