Pranešimai spaudai

Grįžti į pranešimų sąrąšą Viskas  Politika  Verslas  Teisėtvarka  Kultūra  Sportas  
ELTA už šio pranešimo turinį ir kalbą neatsako.
2018-06-14 11:20:01

Seimo Pirmininko V. Pranckiečio kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

eimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime
 
Jūsų Ekscelencija Prezidente ponia Dalia Grybauskaite, Ministre Pirmininke, gerbiamieji ambasadoriai, Seimo nariai, gerbiamieji politiniai kaliniai, tremtiniai ir jų šeimų nariai, visi susirinkusieji. Šiandien gedime ir prisimename, prisimename dešimtis tūkstančių žmonių, šimtus tūkstančių sudaužytų vilčių ir neišsipildžiusių svajonių, palaužtų gyvenimų ir likimų. Tai mūsų visų istorijos šešėlis, skaudžiai palietęs kiekvieną šeimą. Liūdna? Tragiška? Nesuvokiama? Kokį dar galime rasti žodį norėdami apibūdinti tokį žiaurų elgesį su tauta. Neminėsiu skaičių ar enciklopedijose aprašytų faktų, tai istorikų darbas. Pasidalinsiu prisiminimais apie tremtį, kuriuos dar būdamas mažas girdėjau iš savo tėvo, jis su neteisybės nesuprantančiu balsu atverdavo dalį savo praeities.
Viena istorija liudijo, pasakojo apie jauną studentą, lageryje virtusį išblyškusiu ir iškankintu kaliniu. Kaip tuščiomis akimis jis tiesė kaulėtus pirštus, prašydamas bent kelių kruopų ryžių - ne sau, o nuo sunkios ligos mirštančiam savo profesoriui.
Kita istorija - apie partizaną Juzę, 12 kv. metrų rūsyje įkalintą su dar 60 žmonių. Pažįstami jo nebegalėjo pažinti, nes visas veidas buvo sudaužytas stribų šautuvų buožėmis. Jis vienintelis nežuvęs, kai jį su kitais partizanais apsupo miške.
Tai tik maži potėpiai dideliame ir tamsiame Lietuvos istorijos paveiksle. Jie sunkūs ir skaudūs, bet turi išlikti kaip mūsų istorijos dalis. Rašykime jas, kalbėkime apie jas.
Tolimuose nuo gimtinės kraštuose, kurie bendrai buvo vadinami  gulagu, amžino poilsio liko tūkstančiai įvairių tautybių mūsų tėvynainių, taip ir neišvydusių laisvos Lietuvos. Jų vardus šiandien skaitome, prisimename, apie juos galvojame.
Turime didžiuotis mūsų jaunuoliais, kurie kaip savanoriai, kasmet ryžtasi leistis į ilgą ir sunkią ekspediciją į Sibirą, kad tinkamai pasirūpintų protėvių atminimu.
Kiekvienas jų pastatytas kryžius ir sutvarkytas kapas tarsi sako: „mes vertiname savo istoriją, kad ir kaip sunku ją suvokti".
Nuostabu, kad „Misija Sibiras" taps tarptautiniu projektu - Lietuvos kvietimu ketina prisijungti ir Lenkija. Juk neretai kartu su nelaimės draugais lenkais lietuviai dalijosi tuo pačiu tremtinio kryžiumi.
Prasidėjus rezistenciniam pasipriešinimui, per 20 tūkst. Lietuvos „miško brolių" stojo į pogrindinę kovą už mūsų dabartinę laisvę. Laisvę, už kurią amžinai būsime dėkingi.
Nelaisvė nėra amžina. Amžinas yra laisvės šauksmas.
Galime vadinti tai simbolišku sutapimu, tačiau nepaneigsime fakto svarbos, kad laisvės kovotojo, tuometinio faktinio laisvos Lietuvos vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų radimas yra dovana, įteikta tuo metu, kai šalis mini svarbias Nepriklausomybės datas. Mūsų tautos didvyris bus palaidotas garbingai ir už tai visos Lietuvos vardu noriu padėkoti istorikams ir archeologams. Noriu padėkoti ir Jungtinių Amerikos Valstijų Konektikuto valstijos Niu Briteno miesto, kuriame gimė generolas Adolfas Ramanauskas, vadovybei, sutikusiai prisidėti prie jo atminimo įamžinimo šio miesto skvere. Privalome pasirūpinti tinkamu Vanago, dvigubo piliečio, atminimo istoriniu įprasminimu abipus Atlanto.
Dėkoju tiems, kurių pavardes šiandien skaitome, žmonėms, kurie visa tai matė, kurių gyvenimus paženklino kančia, tremtis, žudymai ir negailestingi represijos kirčiai.
Padėkokime jiems tyla.
Ačiū. Visada juos prisiminsime.
 

40979667690_ffb7f25b65_k.jpg
 

 




 
Bendrinti