Pranešimai spaudai

Grįžti į pranešimų sąrąšą Viskas  Politika  Verslas  Teisėtvarka  Kultūra  Sportas  
ELTA už šio pranešimo turinį ir kalbą neatsako.
2018-06-14 11:48:02

Ramintos Kėželytės kalba

Projekto „Misija Sibiras" vadovės, akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok" organizatorės Ramintos Kėželytės kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime
 
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiami Seimo ir Vyriausybės nariai, tremtiniai, politiniai kaliniai, jų artimieji, visi mieli šio renginio dalyviai.
Žinokite, sunku atsistoti ir kalbėti čia iš jauno žmogaus perspektyvos, kai girdėjau tremtinių istorijas, jūsų istorijas iš pirmų lūpų. Kalbėti apie tai, ką labai sunku suprasti, yra sunku.
Bet pradėsiu nuo to, kad šiandien, birželio 14-ąją, minime Gedulo ir vilties dieną, prisimename prieš 77 metus, 1941 metais, prasidėjusius trėmimus, kurie per visą tremčių laikotarpį vienaip ar kitaip palietė daugiau nei 300 tūkst. žmonių. Kiek daug skaičių viename sakinyje. Panašiai skamba ir istorijos vadovėliai, panašiai skamba skirsniai apie tremtį, kuomet ten blokai informacijos pateikiami susisteminant ir tiesiog įvardijant svarbiausius skaičius, kada tremta, kiek ištremta, kur ištremta. Bet ši informacija tokia sausa. Užmetus akį į skaičių, taip sunku suprasti tragedijos mąstą. Regis matai skaičių, skaičiuoti moki, skaičius supranti, bet kiek tai yra žmonių, kiek stadionų tai užpildytų, kokio dydžio miestas tai būtų, jeigu visi žmonės būtų kilę iš vieno miesto. Skaičiai istorijoje keistas dalykas. Lyg ir reikalingi. Jie nurodo faktus, iš tiesų viską susistemina, bet emocijos neperteikia.
Labai svarbu prisiminti, kad ištremti buvo ne skaičiai o žmonės. Būtent taip ir kilo mintis pradėti tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymo akciją. Kai mes ne tik įvardijame vieną bendrą skaičių, bet įvardijame kiekvieną asmenį, pasakome žmonių vardus, pavardes ir likimus. Nurodant - liko tremtyje, grįžo į Lietuvą. Tiesa, yra ir tokių, kurių likimas nežinomas. Taip pat šios akcijos ypatybė yra ir tokia, kad perskaityti tuos vardus užtrunka nemažai laiko. Kaip minėjau, šiemet skaitymai vyksta dešimtyje miestų, bet jeigu paimtume vien Vilniaus pavyzdį, šiandien Vilniuje bus perskaityta 20 tūkst. pavardžių. Skaitymai prasidės daugmaž nuo pirmos valandos, jie tęsis bene visą parą ir regis 24 valandos nuoseklaus skaitymo, be sustojimo. Žmonės ant tribūnos lipa vieni po kitų, pradeda vidurdienį, tęsia iki vakaro, per visą naktį, ankstyvą rytą, iki kito ryto. Ir tik 20 tūkst., tik menka dalis. Tai išties padeda šiek tiek ryškiau suvokti pačios tremties mąstą, atsiriboti nuo to vadovėlinio trumpo įvardijimo, padeda suprasti, kiek daug žmonių iš tiesų tai palietė.
Bet taip kaip ir istorijoje, taip ir šiame kontekste norisi šiek tiek žengti žingsnį atgal nuo skaičių ir sugrįžti prie žmonių. Prie žmonių, kurie prie šių skaitymų prisideda. Mano nuomone, tai yra pats ryškiausias ir gražiausias Gedulo ir vilties dienos minėjimo pavyzdys, kuomet viena vertus, gedime tų, kurie buvo ištremti ir nesugrįžo, bet, kita vertus, matome viltį esančiuose aplink mus žmonėse, kurie atvyksta į skaitymus, kurie prie jų prisideda, ir prisideda patys įvairiausi žmonės. Iš ankstesnių metų atsimenu labai gražius pavyzdžius, kai mama atsivedė vaikelį, kuris net tribūnos nepasiekia. Tai mama vaiką kilstelėjo, kad vaikas tą knygą pasiektų ir galėtų tas pavardes skaityti. Į skaitymus taip pat atvyksta ir tremtiniai. Buvo pavyzdys, kad žmogus, stovėdamas eilėje ir laukdamas savo laiko skaityti išgirdo savo paties perskaitytą pavardę. Ta eilė yra vieta, kurioje mes išties galime susitikti, kalbėtis ir jausti šios dienos viltį. Ir aš manau, kad mums reikėtų šiek tiek dažniau pasikalbėti.
Dažnai lekiame, skubame ir kasdieniuose darbuose nebeatrandame laiko pokalbiui. Todėl dažnai leidžiame pastatyti save į ekspertų poziciją ir įvykius vertinti tarsi iš šono. Užuot susidūrus su jais akis į akį ir pasikalbėjus apie vienus įvykius ar reiškinius tarpusavyje, mes nusprendžiame, ką kiti galvoja ir tuo remiamės vietoj to minėto pokalbio. Be abejo, mums labai patogu jaustis teisėjais ir patogu iš savo varpinės baksnoti į kitus pirštu, dažnai akcentuojant kažką, kas jums galbūt nepriimtina, nors kartais tiesiog to nesuprantame. O suprasti būtų paprasčiau, jei tik pasikalbėtumėme.
Gana ryškus pavyzdys - Lukiškių aikštė. Šioje temoje mes pasirinkome ne pokalbį, o skaičius. Skaičiavome, kiek ir už ką balsuota, tada dar net skaičiavome amžiaus vidurkius, kokie žmonės balsavo, bandėme ieškoti teisybės skaičiuose. Bet galbūt reikėtų tiesiog susėsti ir pasikalbėti, bet taip išties nuoširdžiai pasikalbėti. Nebandant įteigti savo nuomonės ir nesistengiant pakeisti kito nuomonės. Bet tiesiog išgirsti, nepamokslauti, bet atvira širdimi išgirsti vieniems kitus ir pasikalbėti taip ieškant kompromiso.
Labai svarbu, kad pokalbis nebūtų vienkartinė priemonė problemai spręsti. Turime kalbėtis nuolatos, turime kalbėtis nuosekliai. Tad šiandien, minint Gedulo ir vilties dieną, norisi paskatinti vis dažniau pasikalbėti ir pasikalbėti ypač apie šviesius dalykus, apie tai, kaip mums sekasi, kokia ta viltis aplink mus. Turbūt daugelis esate girdėję frazę, kad „gerus darbus reikia daryti tyliai", bet esate atkreipę dėmesį, kad tie žmonės, kurie sako šią frazę, dažniausiai yra tie patys žmonės, kurie paskui sako, kad „aplink vien tik negatyvios naujienos". Galbūt mes galime tai išspręsti?
Kalbėkimės. Kalbėkimės, kaip mums sekasi, ką mes planuojame, ką mes veikiame, kokie mūsų pasiekimai, ir gerus darbus, kuriuos darome, nedarykime jų tyliai. Papasakokime apie juos. Kaip ir mes, vykstame, regis, į ekspedicijas, darome ten savus darbus, bet grįžę keliaujame į mokyklas ir dalijamės. Tai išties šviesina mūsų aplinką.
Taigi svarbu kalbėtis ne tik tuomet, kai skauda, bet ir tuomet, kai sekasi. Dalykimės džiaugsmais ir pasiekimais, išgirskime kitų sėkmes, pasidalykime savomis. Ir tokiu būdu net minėdami gedulo dieną joje įžvelgsime ir viltį. Bet svarbu neatidėlioti šių pokalbių kitai dienai, nelaukime, kada turėsime daugiau laiko. Jo daugiau nebus, pasikalbėkime jau šiandien.
Šiandien, minint Gedulo ir vilties dieną, kviečiu jus visus prisijungti prie tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymo akcijos „Ištark, Išgirsk, Išsaugok", kviečiu prisijungti prie gyvosios eilės ir belaukiant savo eilės pasikalbėti su tais, kurie aplinkui. Pasikalbėti ne apie skaičius, o apie mus visus, žmones, atmenančius istoriją, bet kuriančius mūsų šalies dabartį ir ateitį. Ačiū.
 

 




 
Bendrinti