Pranešimai spaudai

Grįžti į pranešimų sąrąšą Viskas  Politika  Verslas  Teisėtvarka  Kultūra  Sportas  
ELTA už šio pranešimo turinį ir kalbą neatsako.
2018-11-04 08:32:28

VDA Telšių fakulteto prof. Z. Inčirauskienės personalinė paroda „AsMeniškumai“

 

 

Kviečiame Jus į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto prof. Zitos Inčirauskienės personalinę parodą „AsMeniškumai“, kuri VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks lapkričio 06 – 24 d. Parodos atidarymas - lapkričio  6 d. 18 val. ! Galerijos darbo laikas: II-V 12-18; VI: 12-17.

                                                        Asmeniška kasdienybė

 

         Laikui bėgant, santvarkoms, daiktams, aplinkybėms ir pinigams keičiantis, mūsų jausmai keičiasi lėčiausiai; vis taip pat motinos myli savo vaikus, jaudinasi dėl jų gyvenimų, bijo paleisti, džiaugiasi ir liūdi, glaudžia ir išlydi. Tačiau nors jausmai – panašūs, kasdienybės suformuotos dekoracijos dabar ir anuomet, prieš keturiasdešimt metų, buvo labai skirtingos. Ar žinote, kaip išvirti klijukus kūdikiui maitinti? O teiginį, kad kūdikis gali verkti pusvalandį be jokios žalos savo psichikai? O prisimenate kelią į vaikų virtuvėlę, kur buvo galima gauti buteliukų su vaikišku kefyru ir varškyte, kurių paprastose parduotuvėse nebuvo nė su žiburiu? 1975-1977 metais mamų kasdienybė buvo kitokia: ant virvės kabantys kambarį pertvėrę vystyklai, džiūstantys prie krosnies, indeliai ir buteliukai, sterilizuojami ant viryklės gerokai smirdančios rudos gumos čiulptukai ir kultinė Spoko knyga „Vaikas ir jo priežiūra“, pagal kurią buvo išauklėtos mažiausiai dvi ano meto sovietinių lietuvių kartos. Savo solo parodoje „Asmeniškumai“ VDA TF dėstytoja Zita Inčirauskienė grįžta į šią labai asmenišką, o kartu – visoms ano meto motinoms bendrą kasdienybę, nutikusią prieš keturiasdešimt metų, bandydama atkurti tą skurdų, varginantį ir drauge jaukų pasaulį. Tačiau tai – ne rekonstrukcija, o anos kasdienybės tekstilinis-kaligrafinis įprasminimas. Instaliacija ir objektai sukurti ready-made‘ų, realių daiktų pagrindu, išlaiko atpažįstamumą. Ir garsioji Spoko knyga, ir puodai, ir rudos klijuotės skuteliai, kuriuos anuomet gimdymo namuose užrišdavo ant naujagimių rankyčių – daugybė autentiškų dalykų, nenumaldomai žadinančių prisiminimus. Perkeliančius į laiką, kai autorė derino studijas su kūdikių auginimu. Tačiau visa toji asmeniška kasdienybė įgyja kaligrafinį matmenį, rašmenys dengia artefaktus, objektai apauga nėriniais, laikraščiai, puodai, laiškai, švarkai, košelių receptai – viskas susilieja į vieną instaliatyvią visumą, pasakojančią apie amatą – rašymą, nėrimą, siuvinėjimą bemiegėmis naktimis užmigdžius vaikus. Sopulius ir raudas. Laukimą ir tikėjimą. Apie balansavimą tarp meno ir kasdienybės, tarp studijų ir motinystės. Apie drąsą kalbėti apie tai, kas asmeniška, trapu ir švelnu. Apie tai, kad niekas niekur nedingsta – visi jausmai ir išgyvenimai virsta patirtimi ir menu.

 

                                                                                                                        Dr. J. Ludavičienė




 
Bendrinti