Pranešimai spaudai

Grįžti į pranešimų sąrąšą Viskas  Politika  Verslas  Teisėtvarka  Kultūra  Sportas  
ELTA už šio pranešimo turinį ir kalbą neatsako.
2019-01-09 10:47:11

Savicko paveikslų galerija (J. Basanavičiaus g. 11, Vilnius)

                                                                Prof. dr. Remigijus Venckus
SOLARIS
Savicko paveikslų galerija (J. Basanavičiaus g. 11, Vilnius)        

    Paroda: 2019.01.18 - 02. 25. Galerijoje atidaroma Lietuvoje gerai žinomo medijų menininko ir kritiko Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus paroda. Menininkas pristato eksperimentinę parodą, sukurtą pagal garsųjį StanisBawo Lemo fantastinį romaną Soliaris (1961). Paroda atidaroma sausio 18 dieną, 18 valandą Savicko paveikslų galerijoje (J. Basanavičiaus g. 11, Vilnius).   
    Autoriaus žodis. Dažnai pasiilgstu knygų skaitymo, kai galiu neskubėdamas gilintis į meninį tekstą. Gilios literatūros ilgesys mane paskatino 2017-ųjų vasarą perskaityti įsimintiną Nobelio premijos laureato Stanislawo Lemo fantastinį romaną Soliaris.
Puslapis po puslapio labai dėmesingai skaičiau kiekvieną sakinį. Buvau sužavėtas meistriškai sukurtu turiniu. Lemo romanas provokavo naujus retorinius klausimus apie kūrinio logiką ir meistriškai išplėtotą pasakojimą, apie paslaptingą ir neištirtą planetą Soliarį.
Dar ir dabar mane žavi autoriaus idėja, kad Soliaris egzistuoja kaip mąstantis vandenynas, kuris, reaguodamas į skirtingas žmonių nuotaikas, mintis ir prisiminimus kopijuoja ir realizuoja šių minčių pavidalus. Kai nuo mąstančio vandenyno atribojamos planetą lankančių žmonių mintys ir prisiminimai, tuomet Soliaris ima kopijuoti savo paties sukurtus pavidalus. Naujos struktūros vienu metu verčia ne tik jomis domėtis ir jas tirti, bet ir reiškiant žmogišką baimę viską naikinti. Knygos pabaiga byloja apie didžiulę žmogaus vienatvę, kuri pateisinama užkariaujant kitas planetas, pavergiant gyvybę ir sunaikinant civilizacijas. Taip žmogus ne tik demonstruoja savo menkumą, siaurą mastymą, savojo ego galią, bet ir įsitraukia į begalinį prievartos aktą. Mes ieškome to, kas gali pateisinti mūsų pačių kaltę, nutiesiančią kelią vienatvės ir nusivylimo link.
Soliaris mane įkvėpė sukurti naują fotografijų ciklą, kurį galima suvokti kaip pagarbos ženklą, skirtą Lemo kūrybos palikimui. Fotografuodavau senus pastatus, taikydamas įvairias kūrybos priemones, kūriau naujas, niekur neegzistuojančias struktūras. Taip aš ne tik išreiškiu savo požiūrį į vienatvę ir kuriu neegzistuojančią realybę, bet ir klausiu savęs apie jos atradimą kaip naują savo paties tapatybės dalį. Savotišką kūrybinį savianalizės kelią aš pradėjau dar prieš 15 metų. Įdėmiai analizuodamas nenusisekusius kadrus, supratau, kad skirtumas tarp pavykusio ir nepavykusio, egzistuojančio ir neegzistuojančio iš tikrųjų nėra toks didelis. Kadangi seniau sukurti atvaizdai vis dar verčia mane mąstyti apie ateitį, todėl per juos aš grįžtu į savo atsiminimų, išgyventų jausmų, kvapų ir prisilietimų labirintą. 
    Panašiai kaip Soliaris, mano fotografija atsiveria kaip daugiasluoksnis praeities erdvėlaikis, kuris leidžia pasinerti į užmirštą ir daugiau nebeegzistuojančią (ne)realybę bei išlaisvina neįmenamų klausimų virtinę: kas iš tikrųjų yra mano laikas ir erdvė, koks mano gyvenimo kelias, kokia kūrybos kryptis, ar aš egzistuoju, o gal mane supanti aplinka yra kieno nors sukurpta ir nepriekaištinga kopija. Mano kūriniai mane patį veikia panašiai kaip Lemo Soliaris - kai stebiu ir analizuoju kūrinius, visada skaitau save lyg nesibaigiantį pasakojimą&
    Soliaris - it neįveikiama matematikos formulė, efemeriškas džiazas, kuris lydi mane neribotos improvizacijos keliu. Soliaris - tai lyg automatinis rašymas, išplėtotas XX amžiaus siurrealistų mene. Aš, tarsi ryškios filosofijos ir mokslo figūros, atsigręžiu atgal ir ieškau savojo Soliario. Aš vis dar puoselėju negęstančią svajonę, jį atradus suvokti savo vaidmenį mąstančiame ir neegzistuojančiame vandenyne& Galbūt aš taip grįžtu į bet kokios pradžios pradžią, neverbalios Dievo kalbos link, kur būtis žaižaruoja visomis savo spalvomis, kur aš niekada dar neturėjau galimybės suvokti save patį&
    Apie autorių. Prof. dr. Remigijus Venckus yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 metais Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Anksčiau dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje. Yra 18-os mokslo straipsnių, 5-jų mokslo pranešimų, skaitytų tarptautinėse konferencijose ir 20-ies - respublikinėse mokslo konferencijose autorius.
    Venckus kuria fotografijos meną tema - atmintis, laikas ir individuali patirtis bei vyriško kūno ir seksualumo interpretacijos. 2010 metais atstovavo Lietuvai tarptautinėje erotinio vizualiojo meno parodoje Lenkijoje. Surengė 47 autorines parodas Lietuvoje ir 4 užsienyje.
Lietuvoje Venckus yra žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas ir rašantis apie tapybą, fotografiją ir medijas. Jo recenzijose pristatomos parodos, vykstančios ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, JAV ir kitose šalyse. Venckus yra 329 kritinių straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.


 




 
Bendrinti