Pranešimai spaudai

Grįžti į pranešimų sąrąšą Viskas  Politika  Verslas  Teisėtvarka  Kultūra  Sportas  
ELTA už šio pranešimo turinį ir kalbą neatsako.
2019-01-10 13:54:22

R. Švedas apie SGD terminalą: kodėl Lietuvos valstybei verta priimti strateginius valdymo sprendimus

R. Švedas apie SGD terminalą: kodėl Lietuvos valstybei verta priimti strateginius valdymo sprendimus


Šių metų gruodžio antroje pusėje Seimui pritarus dėl Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivo-saugyklos išpirkimo iš norvegų bendrovės „Hoegh LNG", Lietuvos Vyriausybei ir SGD terminalo operatoriui buvo sukurtas teisinis pagrindas iki 2024 m. pabaigos nuosavybės teise įsigyti SGD laivą ekonomiškiausiai naudingomis sąlygomis. Kokia visgi yra svarba to, jog SGD terminalo nuosavybė ir valdymas atiteks Lietuvos valstybei?
SGD terminalo funkcijos
Diskusijoje apie SGD terminalo nuosavybę ir valdymą, visų pirma reikia apibrėžti šio terminalo funkcijas. Nors tai yra laivas, jis atlieka tam tikrą veiklą. O pagrindinė šio terminalo veikla - gamtinių dujų perdavimas ir saugojimas. Kitaip tariant, reikėtų aiškiai atskirti du dalykus - dujų transportavimą ir pačias dujas, kaip produktą. SGD terminalas nevykdo prekybos gamtinėmis dujomis. Dujų savininkais, iš esmės, gali būti bet kas - tiekėjai, prekybininkai dideli vartotojai ir pan. Terminalas dujas perduoda taip, kaip ir aukšto spaudimo magistraliniai dujotiekiai, kurie sukuria Lietuvoje dujų sistemą ir kurie ją sujungia su kitų valstybių dujų sistemomis. Vaizdžiai kalbant, SGD terminalas, tai tarsi dar vienas greitkelis, jungiantis mūsų valstybę su pasauliu.
Iki Klaipėdos SGD terminalo atidarymo, į Lietuvą dujos buvo tiekiamos vieninteliu dujotiekiu iš Baltarusijos. Šis vienintelis kelias mums sukūrė rimtas rizikas, nes dujos buvo tiekiamos iš vieno tiekėjo vienu keliu. Be to, tas tiekėjas pradėjo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi ir taikyti nesąžiningas kainas. Pasistačiusi terminalą Lietuva sukūrė alternatyvų kelią dujoms tiekti į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mano nuomone, SGD terminalą turi kontroliuoti valstybė ir tam yra keletas svarių argumentų.
Sunku nustatyti privataus kapitalo kilmę
Visų pirma - SGD terminalo, kaip alternatyvaus kelio, strateginė svarba. Lietuva turi karčios santykių su Rusijos koncernu „Gazprom" patirties. Išsigelbėjimu iš jo piktnaudžiavimo ir nesąžiningų sąlygų Lietuvai tapo SGD terminalas, kaip alternatyva dujų atsigabenimui. Šis alternatyvus kelias leido atsirasti dujų tiekėjų konkurencijai ir dabar, kai norvegiškos ir amerikietiškos dujos konkuruoja su rusiškomis, dėl kritusių dujų kainų laimi visi Lietuvos vartotojai.
Kontroliuojant ir užtikrinant dujų atgabenimą valstybei, garantuojamas energetinis saugumas - nepertraukiamas dujų gabenimas.
Be to, valstybė, valdydama SGD terminalą, gali užtikrinti nediskriminacinę - be jokių simpatijų ar antipatijų - prieigą prie šios infrastruktūros visiems tiekėjams ir prekiautojams.
Dar vienas argumentas - tik valstybė, turėdama terminalą savo rankose, gali sukontroliuoti, kad jis veiktų nesiekdamas viršpelnių ir taip nepakeltų dujų kainos Lietuvos vartotojams. Privatus investuotojas neabejotinai siektų maksimalaus pelno, nepaisant to, kad kainos reguliuojamos valstybinės institucijos.
Kapitalo kilmė - kitas labai svarbus argumentas. Šiais laikais labai sunku sukontroliuoti privataus kapitalo kilmę ir užtikrinti, kad už privataus kapitalo pirkėjų nestovi Lietuvai blogo linkintys interesai. Tuo tarpu valstybinė terminalo nuosavybė tokias rizikas panaikina.
Kartą Lietuva jau buvo atidavusi sprendimų priėmimo teisę
Prisiminkime „Lietuvos dujų" istoriją. Kadaise ši įmonė atliko dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo funkcijas, o Lietuva valdė 100 procentų jos akcijų. Bet, ją privatizavus, „Lietuvos dujų" sprendimų priėmimo teisė buvo atiduota į privačias rankas: 38 proc. akcijų parduoti Vokietijos įmonei „E.ON Ruhrgas International", o dar 37 proc. - Rusijos milžinei „Gazprom". „Lietuvos dujų" valdyboje, kurioje priimami strateginiai sprendimai, iš penkių narių du buvo iš Vokietijos, du iš Rusijos ir tik vienas iš Lietuvos.
Taigi, sprendimai dėl Lietuvos magistralinių dujotiekių plėtros ir dujų kainų atiteko i E.ON Ruhrgas ir „Gazprom" rankas. Bet, kadangi Vokietijos įmonė buvo tiesiogiai priklausoma nuo Gazprom, nes pati importavo dujas iš šios Rusijos bendrovės, „Lietuvos dujoms" priimant sprendimus dominavo „Gazprom". Taigi, iš esmės, „Gazprom" sprendė, ar reikia Lietuvoje kurti alternatyvius dujų tiekimo kelius, t. y. dujų jungtį su Lenkija, ir kokios bus į Lietuvą importuojamų iš tos pačios „Gazprom" gamtinių dujų kainos. Derybos dėl dujų įsigijimo buvo juokingos: tas pats asmuo, kuris buvo „Lietuvos dujų" valdyboje, buvo ir „Gazprom" valdymo organuose. Taigi, jis pats parduodavo dujas Lietuvai kaip „Gazprom" atstovas, o kaip „Lietuvos dujų" valdybos narys jas pirkdavo. Taip buvo sukurta vertikali monopolija, kuri Lietuvai kainavo labai brangiai. Galiausiai Lietuva turėjo reformuoti dujų sektorių - pagal ES direktyvas atskirti „Lietuvos dujų" valdomus vamzdynus nuo dujų tiekimo veiklos, o galiausiai ir išpirkti akcijas iš „E.ON Ruhrgas International" ir „Gazprom".
Praeities patirtys rodo, kad strateginė infrastruktūra ir jos valdymas turi priklausyti valstybei. Antraip dėl SGD terminalo - vienintelio alternatyvaus dujų tiekimo kelio - galėtų spręsti kiti. Ir nebūtinai taip, kaip naudinga Lietuvai. Tikiu, kad „Gazprom" pamoką išmokome.

Romas Švedas yra energetikos ekspertas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius.

Daugiau informacijos:
Romas Švedas
Tel.: 867742699
El. paštas: romas.svedas@gmail.com





 




 
Bendrinti